sekmadienis, spalio 08, 2017

Dalykai, kuriuos padariau rugsėjo mėnesį.

Aš šiandien suvokiau, jog labai noriu pasipasakoti apie dalykus, kurie įvyko, nutiko ir pasidarė rugsėjo mėnesį. Jie man tokie keistai ypatingi ir kai kuriais aš taip didžiuojuosi, jog net pirštus niežti apie juos parašyti. Nors gal kitiems ir pasirodytų, jog nėra jie tokie įdomūs ar svarbūs, bet visa esmė sukoncentruota ne konkrečiame dalyke ar įvykyje, o būsenoje, kuri išlieka po jo. Manoji būsena dabar nenusakoma ir aš esu labai patenkinta dabartine savo situacija, kokia esu ir kas vyksta mano galvoje. Jaučiuosi tarsi patyrusi vidinę revoliuciją, tarsi mano siela būtų iš kažkur išsilaisvinusi ir susivokusi, ko jai iš tiesų reikia ir reikėjo. Nes anksčiau ji staugdavo iš bado, o aš nežinodavau, ką daryti ir naktimis miegoti negalėdavau kaip garsiai ji šaukdavo. Arba atvirkščiai - kietai miegodavau, užliūliuota jos kančių ir verksmų. Tačiau dabar viskas vėl susibalansavo ir yra normos ribose. Tikriausiai neilgam, bet vis vien džiaugiuosi tuo. Vis šis tas. Į mano egzistenciją atėjo ramus periodas, kai galiu pailsėti nuo savęs pačios, būdama pati su savimi ir bandydama suvokti pačią save. Kažkoks savirealizacijos bandymas. Tik nežinia ar sėkmingas.
Apie savo nesėkmes žmonės yra linkę nekalbėti ir kaip nors meistriškai jas visas nuslėpti. Neišlaikytas egzaminas tikriausiai irgi priklauso šių nesėkmių, apie kurias niekas nekalba, tipui. Tik skirtumas tas, jog aš nebijodavau pasisakyti, kad taip, nepavyko ir pas mane ten šviečia raudonas ketvertas, kuris, deja, tačiau reiškia, jog egzaminas neišlaikytas. Iš pradžių buvo labai nesmagu, gėda ir net šiek tiek pikta, atrodo, stengiausi, mokiausi daug ir nuoširdžiai ir tiek nedaug trūko iki to "išlaikyta". O ir tas pats perlaikymas man šiokia tokia baugi egzotika buvo. Tačiau kad ir kaip bebūtų, rudenį, taip pat nuoširdžiai pasimokius ir beveik iškalus mintinai visą dvidešimt kelių puslapių konspektą, aš nuėjau į tą perlaikymą ir, kaip sakoma, taip nuo dūšios dėjau viską, ką žinau, jog dėstytojas tikriausiai pasigailėjo ir parašė šešetą. Taigi, mano pirmas ir svarbiausias darbas rugsėjo mėnesį buvo įvykdytas - išsilaikiau egzaminą, kuris ant sąžinės ir širdies, kaip didelis ir sunkus akmuo, gulėjo visą vasarą. Ir tas gėdos ir nepilnavertiškumo jausmas dingo ir šiaip dabar jaučiuosi kaip tikra antrakursė.
Nusirėžiau plaukus. Savo vidutinio ilgio plaukus nešiojau turbūt jau gerą penketą metų, o prieš kelias savaites susivokiau, jog man vis dėlto taip nepatinka ir aš noriu matyti kažką naujo veidrodyje, todėl kirpėjai ir pasakiau, jog kerpam iki pečių. Turiu tokį įtarimą, jog visa bloga energija slepiasi plaukų galuose, nes vos tik mano galvą pradėjo puošti trumpi, iki pečių plaukai, pajutau lyg kažkokia bjauri jėga būtų apleidusi mano sielą ir galvą. Kažkaip lengviau pasidarė. Ir šiaip, pasirodo man vis dėlto tie trumpi plaukai tinka labiau nei pusilgiai. Toks pastebėjimas. Labai džiaugiuosi šituo dalyku. Jaučiuosi tokia labiau savimi, labiau Akvile. Nors anksčiau ir nekęsdavau trumpų plaukų, šį kartą, manau, jog pasiliksiu su tokia šukuosena ilgesnį laiko tarpą.
Apie rašymą ir apskritai savo kūrinius pradėjau galvoti dažniau nei pagalvoju, jog noriu valgyti. Ne, aš nepradėjau kurti naujų personažų ir jų istorijų, aš tiesiog pradėjau svarstyti, kokie tie mano santykiai su rašymu iš tiesų yra. Ar tai tik hobis, pomėgis, ar tai galėtų būti ir kažkuo daugiau, ar tai tiesiog veikla, kurią reikėtų pamiršti. Rašymas kaip koks vaikinas, su kuriuo esi labai geri draugai ir nežinai ar verta įsipareigoti rimčiau, ar galbūt išvis jį praspirti ir palikti. Ar likti tais pačiais labai gerais draugais. Turiu tris pasirinkimus, bet abejoju. Ir ieškau kažkokio tarpinio varianto, kurio, iš tiesų, niekaip neatrasiu ir neišrasiu. Apie šią dilemą turbūt ir atskirą įrašą pavyktų sukurpti. Trumpai tariant, labai daug mąstau apie tai, kokius ryšius man su juo palaikyti. Kažkokius juk vis tiek reikės.
Tai va, tokie tie mano rugsėjo įvykiai reformavę mane ir mano požiūrį, gal net šiek tiek asmenybę. Visai smagu taip prabėgomis pasipasakoti apie dalykus, kurie daug reiškia.
O kaip rugsėjis praėjo jums?


pirmadienis, rugsėjo 18, 2017

Bijantys realybės.

Pamenu, jog mes turėdavome tokią slaptą savo vietelę: kažkokio apleisto sandėlio patalpas. Ten visuomet slėpdavome savo jautrias sielas nuo pasaulio atžagarumo bei įžūlumo.
Pats patalpų vidus buvo apšnerkštas, ant žemės mėtėsi krūvos šiukšlių, nuolatos tvyrojo prieblanda, o kampuose pleveno didžiuliai voratinkliai ir iš kažkur ten buvo atsiradęs raudonas, vietomis suplyšęs ir apdulkėjęs, fotelis, ant kurio dažniausiai ir sėdėdavome, kai būdavo liūdna ar tiesiog apimdavo beviltiškas noras nuo visko pabėgti. Toje vietoje dažniausiai ir ieškodavome vienas kito, jeigu  netyčia nutikdavo taip, kad kažkuris iš mūsų nutardavo pasislėpti.
- Po galais, jo niekur nematyti. Lyg būtų kiaurai žemę prasmegęs. - keikėsi geriausias jo draugas, besiguosdamas man dėl niekaip neatsirandančio vaikino.
- Aš viską sutvarkysiu, nesijaudink, - tariau, nes juk aš ir žinojau, kur ta vieta yra, kur mudu kiaurai žemę prasmengame.
Susilaukiau dėkingumo kupino žvilgsnio. Vis dėlto, kokie aš ir tas vaikinas buvome mistiški ir paslaptingi padarai - slėpėmės nuo realaus pasaulio su savo sužalotomis sielomis.
Tyliai įsmukau į apleistą sandėlio patalpą ir atsargiai statydama kojas, kad netyčia neužlipčiau ant kokios nors stiklo šukės, stengdamasi priprasti prie tamsos, judėjau kambario su raudonu foteliu link, kur vyliausi išvysti pradingusį vaikiną.
Sėdėjo jis ten vienas, patamsyje, rankas susikryžiavęs ant krūtinės.
- Tavęs jau pasigedo realusis pasaulis, - tariau, artėdama prie jo.
Vaikinas ištiesė rankas, šiuo gestu parodydamas, jog jo siautėjančią sielą nuraminti galėtų tik lengvas mano apkabinimas.
Netarusi nei žodžio, supratusi jį vos iš pakeltų rankų, norinčių mane paskandinti glėbyje, aš tarsi didelis katinas susirangiau ant jo kelių, ilgomis liaunomis rankomis apsikabindama jo kaklą.
- Kas nutiko? - paklausiau tyliai. Nevalia buvo sklaidyti ramios apleistos patalpos atmosferos.
- Tiesiog reikėjo trumpam sustoti laike.
Kaip tokia pati sulūžusi siela, žinojau, ką reiškia sustingti laike. Trumpam iškristi iš gyvenimo, kad galėtum susidėlioti dalykus, kurie neduoda šventos ramybės - štai ką reiškia sustoti laike.
Padėjusi galvą ant jo ramiai besikilnojančios krūtinės klausiausi tylaus alsavimo. Daugiau nieko neklausinėjau. jam nereikėjo mano patarimų ar žodinio palaikymo. Vaikinui tiesiog reikėjo mano tylaus buvimo šalia, ramios, švelnios egzsistencijos netoliese, įrodančios, jog dėl kažko gyvenime reikia stengtis. Mes tarsi papildėme vienas kitą, traukdavome iš duobių, į kurias įkrisdavome. Abu buvome palūžę, todėl puikiai supratome, ką reikia daryti, kai kažkuris trumpam ar ilgam pasimesdavo realybėje. Tai nebuvo tie šabloniški, banalūs santykiai tarp vaikino ir merginos, kai dažnai buvo įsipareigojama tik kūniškai. Mus siejo kažkoks fenomenalus sergančių, tačiau jau pradėjusių gyti, sielų ryšys: saugojome, rūpinomės vienas kitu, neleidome taip greitai palūžti, savo buvimu šalia guosdavome vienas kitą ir tiesiog dalinomės sielos skausmu, kuris būdavo tarsi nepakeliama psichologinė kančia.
Abu buvome labai jautrios sielos žmonės, tačiau mums pasisekė, kad sutikome vienas kitą ir išmokome siekti stabilios moralinės ir dvasinės būsenos. Aš buvau jo gelbėtoja ir guodėja, o jis - mano.
Ilgai mes taip jaukiai sėdėjome savo slėptuvėje, tačiau kiekvienas jo kvėptelėjimas, kurį jaučiau ir girdėjau, man maloniai priminė, jog mes abu esame gyvi žmonės.
Tačiau vieną kartą, jam eilinį kartą pasislėpus, vos įžengus į mūsų ramybės kampelį, mane pasitiko garsai.
Vos įkėlusi koją į patalpą, pamačiau vaizdą, kuris privertė po ilgo laiko nuoširdžiai šyptelėti. Vaikinas sėdėjo ant to paties vienišo fotelio, o ant kelių buvo pasidėjęs gitarą. Jo ilgi laibi pirštai lakstė stygomis. Stovėjau tarpduryje ir stebėjau besišypsodama vaikiną.
Jis pasveiko. Jo siela sugijo.


pirmadienis, rugpjūčio 28, 2017

Renku pabirusius vasaros trupinius.

Šeštadienio naktį savo lovą pasiekiau ir panirau į padorų miegą apie penktą valandą ryto. Penktadienį apie vidurnaktį grįžome iš kelionės po Gdanską. Prieš kiek daugiau nei savaitę, vėsesnį vasaros vakarą, susižvejojau slogą. Niekaip neperskaitau vienos knygos. Kažkoks neidentifikuotas alergenas, nežinomu būdu, tačiau įtariu, jog per tiesioginį kontaktą su manimi, pateko į mano organizmą ir sukėlė didžiulius bėrimus ant viso kūno. Visai atsitiktinai gavau savo mėgstamiausių kvepalų buteliuką dovanų. Sąsiuvinis guli nepildomas. Po truputį pradedu galvoti apie naujus mokslo metus ir nostalgiškai prisimenu savo pirmąjį rudenį sostinėje, kuris nors buvo ir baisus, bet savotiškai jaukus. Viešbutyje, kuriame gyvenome Gdanske, visai netyčia atradau labai skanią arbatą, kurios kelis pakelius pasiėmiau ir parsivežiau namo. Per visą rugpjūtį danguje mačiau gal penkis meteorus. Norų sugalvoti nespėjau. Viešėdama Kaune, pas tetą, netyčia pradėjau žiūrėti "Medikopterį" ir atmintyje iškilo mielos bei gražios vaikystės dienos, kai kartu su močiute žiūrėdavau šį serialą. Susivokiu, jog kitą savaitę tokiu laiku jau būsiu Vilniuje ir eisiu į paskaitas. Sapnuoju labai gličius ir kartais šlykščius sapnus, kurie mane išmuša iš vėžių. Sėdžiu pasirėmusi galvą rankomis ir nežinau ar gerai viską darau. Ar tinkamai gyvenu. Pradėjau iš naujo klausyti ba. dainų ir tinkamai jas išgyventi. Važiuojant namo ant kelio išbėgo briedis ir man labai didingai atrodė jo tamsus kūnas, iš kurio kyšojo laibos, tačiau tvirtos kojos, ir šviesūs ragai, net išsigąsti nesugebėjau tokio nuostabaus padaro. Vis dar bijau būti viena ir vis dar lieku viena. Kartais pavargstu net jausti, ką jau kalbėti ir apie gyvenimą. Būna dienų, kai nieko nejaučiu ir bukai stebiu visus individus aplink mane. Nežinau kiek dar jėgų yra likę pas mane. Vieną vasaros naktį, nepamenu ar ji buvo šilta, ar vėsi, aš prabudau nuo savo pačios juoko, nors ką sapnavau jau neprisimenu, žinau tik tiek, jog sesuo išsigandusi papurtė mane už pečių, kai pradėjau demoniškai kikenti per miegus. Turiu didelę krūvą knygų ant stalo, kurias reikia perskaityti. Pasijuntu gerai, kai galiu į lietuvių kalbą išversti angliškas frazes, reiškia studijuoju ne veltui. Kartais supykstu ant žmonių ir noriu pabėgti, bet dažniausiai jie patys pabėga nuo manęs. Pradėjau galvoti apie knygos rašymą. Vis prisimenu darbus, kurių šią vasarą nepadariau. Ne itin ryškiai pamenu, ką šią vasarą padariau gero. Susimąstau, kodėl man tai nepavyko, nors labai ir nuoširdžiai stengiausi. Buvo keli momentai, kuriuos įsimylėjau ir yra žmonės, kuriuos pradėjau dar labiau mylėti. Svarstau ar kraujo dėmės ant baltų marškinėlių išsiskalbs. Nusipirkau naujų sąsiuvinių mokslo metams, nors senieji dar guli neprirašyti ir laukia savo eilės, tikslingai išnaudoti buvo tik tušinukai ir žymekliai. Per daug visko sulaikau savo viduje ir neišleidžiu lauk. Dažnai prašydavau, kad mane apsikabintų, dar dažniau tiesdavau rankas kitiems, kviesdama į savo glėbį. Nenoriu, kad mano siela supūtų dėl bjaurių minčių ir šlykščių darbų. Ši vasara buvo kažkuo liūdna ir slogi. Nežinau ar man dar reikia rankioti tuos pabirusius ant asfalto vasaros trupinius. Galbūt man reikėjo imti dar nesutrupėjusius gabalėlius ir iš jų dėlioti vasarą, nes žinau, jog tuos mano sudėliotus trupinius nupūs rudeninis vėjas.
Pabarstykite komentaruose savo vasaros trupinių ir jūs. 

trečiadienis, rugpjūčio 09, 2017

Kai rašiklis tampa nepakeliamai sunkus.

Pabaigusi seną sąsiuvinį, kuriame buvo kraunamos visos mintys iš mano galvos, aš pasiėmiau kitą - tamsiai žalią su violetinėmis gėlytėmis. Liūdina tik tai, jog į jį sugebu užrašyti tik porą eilučių per kelias dienas. Galvoje įsivyravo tokia buka tuštumą, jog net skauda. Aš atšaukiau artimos man sielos paieškas ir nebestūgauju vieniša, tačiau suvokiau, jog dabar reikės skelbti įkvėpimo medžioklę. Tos neišreikštos mintys graužia smegenis, tačiau būti užrašomos irgi nenori. Pastaruoju metu blaškausi kaip koks pasimetęs zuikis laukuose. Nerandu sau vietos. Tokio kampelio, kuriame galėčiau sėsti ir rašyti tol kol ranka paskaus. Esu pradėjusi nemažai kūrinių, tačiau niekaip nesugebu jų užbaigti, nes kažko trūksta. Atrodo, idėja yra, mintyse sudėlioti net sakiniai, tačiau prisiversti viską prisėdus surašyti niekaip nepavyksta. Visi man kartoja "Rašyk! Tau gi taip gerai sekasi tai daryti". Tačiau jie nesuvokia, koks tai kruvinas ir skausmingas procesas, jeigu nori padaryti kažką gražaus. Man reikia degančių iš noro būti užrašytomis idėjų, minčių, o ne be garso degraduojančių, netyčia sugalvotų vientisų ir padrikų sakinių.
Aš jaučiu kaip kažkokios nerealizuotos mintys manyje pūliuoja, spaudžia nervus ir man beprotiškai skauda. Niekaip nerandu kur ir kaip save pralaužti, kad visi tie sugedę dariniai mano galvoje išbėgtų iš manęs ir nebebūtų taip bloga. Nesuvokiama pertvara laiko viską  ir neleidžia judėti mintims lauk; jos blaškosi, suka ratus ir neradusios išėjimo tyliai miršta. Naiviai viliuosi, jog suradus kažkokį gaivesnį kvėptelėjimą viskas išsilaisvintų. Yra įmanoma ir tai, jog gavusi gurkšnį kažko įkvepiančio, aš taip lengvai nepasisotinsiu ir norėsiu dar ir dar. O ar mane supanti aplinka bus pajėgi išmaitinti mane? Nežinau. Ir tai tikriausiai yra baisiausia. Bet kur man pabėgti, jei ten kur esu dabar man nėra gerai? Ir kaip pabėgti? Tikiuosi, jog rudens ir grįžimo į sostinę pakaks. Reikia susirasti kažkokį įtrūkimą pasąmonėje ir bandyti jį didinti, plėsti ir laužyti, kol užtvanka sugrius ir prasiverš viskas, kas ten tūnojo per ilgai.
Noriu, kad komentaruose papaišytumėte pavadinimus. Filmų, grupių, jų dainų, knygų. Visko, kas padeda jums, kai užklumpa tokia bjauri minčių krizė ar užtvanka, neleidžianti kurti, veikti ar tiesiog kažko daryti. Būsiu labai dėkinga už tai!

antradienis, liepos 25, 2017

Išgelbėti.

Sakau, jog būtų visai įdomu tiek jums, tiek man parodyti, ką pastaruoju metu veikiu arba tiksliau bandau veikti. Rašau kažką, kas galbūt yra banalu, nuvalkiota ir netgi neįdomu, tačiau jaučiu, jog man reikia kažką rašyti, kad pralaužti tuos kūrybinius ledus. Ir kas žino, gal laikui bėgant sugalvosiu kaip šitą vis dar rašomą kūrinį paversti kažkuo geru ir vertingu. 

Naktinės pamainos daugeliui Beno kolegų sukeldavo asociacijas su nuovargiu, miego trūkumu, kraupiais iškvietimais. Tačiau pačiam vaikinui darbas naktimis buvo ir galimybė pamatyti pačius tamsiausius visuomenės kampelius. Muštynės, nužudymai, savižudybės,  ir visokie kitokie baisūs nusikaltimai nutikdavo būtent naktinės pamainos metu, o tamsos iškraipyti pavidalai tik dar labiau kankindavo protą. Todėl nieko keisto, jog suskambėjus žadintuvui septintą valandą vakaro, išjungus jį, Beno veidas buvo suirzęs, o akys vis dar apsnūdusios. Ranka nevalingai perbraukęs per plaukus, jis lėtai pakilo iš lovos ir nušlepsėjo į vonią. Žvelgdamas į savo atvaizdą veidrodyje virš kriauklės klausė savęs ar tai toks gyvenimas, kokio jis nori.
Nejaukus ligoninės priimamojo koridorius nebyliai sveikino Beną savo pilkomis ir niūriomis sienomis, nutrintomis kėdėmis ir bjauria tyla spengiančia ausyse. Budėjimo kambaryje vaikinas rado bendradarbius žaidžiančius kortomis.
- Sveikas, gal prisijungsi? – pakvietė Jonas, greitosios vairuotojas, su kuriuo dažnai Benas budėdavo.
- Ne, ačiū, - atsisakė Benas, įjungdamas arbatinuką, - Geriau išgersiu kavos.
- Kaip žinai, - gūžtelėjo pečiais Jonas ir ant stalo padėjo širdžių tūzą.
- Po velnių, - nusikeikė vienas iš felčerių.
Stipri juoda kava turėjo padėti pabusti iš keisto transo, tačiau Benas tik sėdėjo ant kėdės prie stalo ir tuščiomis akimis stebėjo kolegas lošiančius kortomis. Nejaukios, su besilupančiais dažais, sienos slėgė, o keisti ir net priešingi vienas kitam jausmai draskė vaikino širdį. Benas jautėsi tarsi tuščias, bet taip pat ir perpildytas neigiamų emocijų ir pesimizmo. Jautė, kad tokia dviprasmybė gali išvesti iš proto.
O juk anksčiau jis buvo toks laimingas, ką tik baigęs universitetą, degančiomis akimis žvalgėsi į ateitį ir laukė, tikėjosi geriausio, tačiau dabar liko tik pilkuma. Deginanti blogiausiomis prasmėmis pilkuma, kuri tyliai naikino jo sielą. Labai neteisinga, kai pagalvoji, kai žmogus, kuris gelbsti kitų gyvybes neturi artimos sielos, kuri gelbėtų jį patį. Anksčiau Benas labai mėgdavo užmegzti trumpalaikius santykius su merginomis, tačiau suvokęs, jog iš to didelės naudos niekada negaus, nusprendė likti vienišiumi. Juolab, kai daugelis merginų, su kuriomis jam teko bendrauti ar draugauti ieškojo tik apčiuopiamos naudos. Įsikalęs sau į galvą, jog taip ir nugyvens visą likusį savo gyvenimą palyginti vaikinas tiesiog egzistavo diena po dienos, lėtai vysdamas ir lyg netyčia tikėdamasis kažkokio neapibrėžto stebuklo, kuris turėtų jį ištraukti iš tos pesimizmo duobės, į kurią jis įkrito.
- Labas vakaras, kolegos, - staiga išgirdo Lauros balsą.
Laura buvo viena iš felčerių ir viena iš Beno draugių. Tačiau tik draugių, nes po nepavykusios jų draugystės, jie nutarė likti draugais, juk vis dėlto kartu dirbo, o du protingi ir jau subrendę žmonės gali sau tai leisti. Praeities nuoskaudos užsimiršo ir tiek Benas, tiek Laura sutarė gana neblogai, nors kartais vieno iš jų atmintyje ir prabėgdavo draugystės akimirkos. Abu jauni, ką tik pradėję dirbti ir norintys įsipareigojimų, toks derinys išprovokavo naujus, tačiau ilgai netrunkančius santykius. Galiausiai abu nutarė, kad yra pernelyg skirtingi, kad būtų kartu ir išsiskyrė. Benas net neabejo, jog jo buvusi mergina tapusi drauge ilgai nebus vieniša. Merginos kaip Laura visuomet būna dėmesio centre dėl savo ugningo charakterio ir charizmatiškos asmenybės. Galbūt pats Benas jai tapo tiesiog pernelyg nuobodžiu ir jau nebepatraukliu, kokiu buvo draugystės pradžioje. Žmonės žmonėms atsibosta greičiau, nei galima pagalvoti.
Nerūpestinga veido mina pasipuošusi mergina atsisėdo priešais Beną ir ant stalo padėjo iš kuprinės ištrauktą indelį su salotomis.
- Neturėjau laiko net pavalgyti, - nusišypsojo.
- Kaip visuomet esi užimta krūvos reikalų, - tarstelėjo Benas.
- Ko be  nuotaikos? – Laura knebinėjo salotas šakute.
- Blogai miegojau, - tarė ir pastatė kavos puodelį ant stalo.
- Požiūris, Benediktai, požiūris svarbiausia, jei nori išgyvent pasaulyje, - pilnu vardu į vaikiną kreipėsi Laura.
- Galbūt, - suniurnėjo Benas ir atsistojo.
Laura nužvelgė vaikiną ir valgė toliau.
Benas stoviniavo prie užkandžių automato ir niekaip neapsisprendė kurį šokoladinį batonėlį jam suvalgius. Ligoninės koridoriuje buvo tylu ir net šiek tiek baugu. Net ir pats menkiausias garsas atrodė nepadoriai garsus ir pernelyg trikdantis tylą. Tačiau kažkodėl ta keista tyla patiko vaikinui, pabėgęs iš triukšmingos aplinkos, jis maudėsi tyloje, galvodamas, jog iškvietimų šiąnakt galėtų būti daugiau nei įprastai, nes kai matai kito nelaimę, greit pamiršti savo.
Kai Benas grįžo į budėjimo kambarį jame rado tik Laurą, šukuojančią savo tankius ir ilgus šviesius plaukus išmargintus raudonomis bei mėlynomis sruogelėmis. Kiti tikriausiai išėjo parūkyti į lauką ar šiaip pravėdinti galvų. Laikrodis ant sienos rodė dar tik pusę devynių. Vaikinas atsisėdo ant tos pačios kėdės ir stebėjo merginą, kuri plovė jo nešvarų kavos puodelį.
Į patalpą grįžo keletas vyrų, atsiduodančų cigaretės dūmu. Pro duris kyštelėjo Jono galva.
- Benai, važiuoji?
- Iškvietimas?
Jonas linktelėjo galvą ir dingo iš tarpdurio, o Benas greitai pašoko nuo kėdės. Prasidėjo naktinė pamaina. 

trečiadienis, liepos 12, 2017

Nerimo priepuoliai, sunkios sielos ir naujai gimę.

Atrodo visa amžinybė praėjo po paskutinio mano įrašo, kuriame pasirenku keletą dainų ir papasakoju jums, ką jos verčia mane jausti ir ką išgyventi. Tačiau štai ir vėl aš čia, bandysiu papasakoti apie tai, ką pastaruoju metu klausau. O klausau tai tas dainas, kurios ir anksčiau grodavo pas mane, nors kartais ir įsimaišo naujų atlikėjų ir jų kūrinių, tačiau esmė vis tiek tos pačios grupės ir tos pačios jų dainos: Arctic Monkeys, Muse bei Twenty One Pilots, trijulė, kuriai esu labai ištikima pastaruoju metu. Bandau iš naujo išgyventi šių trijų grupių dainas ir kažką vėl pajausti. Galbūt tai, ką jos man reiškė anksčiau ir tą seną gerą nostalgiją, kurios kartais noriu nors truputėlį paragauti.


The Neighbourhood - Wiped Out!
Man atrodė, jog būtinai turiu paminėti šią dainą, nors ji ir nėra viena tų, kurias klausau labai ilgai. Tačiau ji man atrodo tokia keistai artima. Ji labai gera, man labai patinka ir atrodo, jog kartais net gyvenu joje. Aš turiu tą vadinamąją anxiety ir kartais patiriu tokį labai nemalonų dalyką kaip nerimo priepuoliai. Svarstote, kuo tai susiję su šia daina? Pirmą kartą, kai ją išgirdau, ji mane šiek tiek išgąsdino. Yra tokia ypatinga vieta, kurioje susipina labai daug įvairių garsų ir kitiems tai gali pasirodyti elementarus triukšmas. O man tai primena kaip būna per priepuolius: viskas vyksta po truputį, pamažu, kažkokios emocijos, kurios savaime įbaugina ir net kvėpuoti neleidžia. Atrodo, girdi net kaip tavo širdis plaka, o galvoje kažkoks ūžimas. Tada viskas lyg ir rimsta, kol nurimsta ir tu toliau gyveni. Trumpai tariant, reikia pirma paklausyti tos ypatingos vietos ir tik tada skaityti tą kiek gruboką aprašymą.


Twenty One Pilots - HeavyDirtySoul
Ak, senieji gerieji pilotai. Šis jų kūrinys yra toks dramatiškas ir toks tragiškas. Jame prašoma išgelbėti sunkią ir purviną žmogaus sielą. Visa prašymas yra labai greito žodžių bėrimo, egzsistencinių klausimų, prašymų ir efektingų būgnų, kurie rodos tuoj pramuš ir sumuš visas mintis, mišinys. Labai gražus palyginimas, kai žmogus vadinamas kiškiu, o mirtis šunimi. Mus visus įkvepia mirtis, taip kaip šuo įkvepia kiškį - mes skubame gyventi, skubame nuveikti kuo daugiau ir taip pat stengiamės, jog tas juodas šuo mūsų nepagautų. Tačiau ar labai lengva pabėgti su sunkia siela? Labai emocinga ir sudėtinga savo reikšme daina.


Muse - New Born
Pamenu, jog šitos dainos klausiau važiuodama į ir iš Muse koncerto, o po to dar ir kelios savaitės po jo. Įdomiausia yra tai, jog jos negrojo per patį koncertą, tačiau man ji kažkuo labai įstrigo ir niekaip negalėjau išmesti jos iš galvos, nors net nenorėjau. Čia itin įdomiai pasireiškia Muse vokalisto balso gabumai ir visi tie gitaros rifai, kurie tiesiog užburia. O pats kūrinys yra apie nužmogėjimą. Kitaip tariant besieliškumą, kai asmuo tampa visišku bestuburiu, kuris net nesijaučia tikras. Ir visa tai galima susieti su technologijomis, kuriose mes taip dažnai pasimetame ir prarandame tikrumo jausmą, patį save. Visi prietaisai žengia greičiau už mus, žmones, ir mes patys to nesuvokdami naikiname save ir visus kitus individus.


Geras jausmas vėl daryti tai, ką mėgsti po tokio ilgo laiko! Ir faktas, jog laukiu Jūsų dažniausiai klausomų dainų komentaruose. Neprašau mėgstamiausių, nes visi mes žinome, jog mėgstamiausia daina yra toks fenomenas, su kuriuo susiduria retas žmogus.

šeštadienis, liepos 08, 2017

Išgyventi vienatvę.

Ryte iš lovos kylu labai sunkiai. Atrodo, jog prie blakstienų nematomais siūleliais pririšti kažkokie svarmenys, tempiantys akių vokus žemyn. Namuose spengianti tyla ir aš žinau, jog kai atsimerksiu šlykščiai išsiviepusi vienatvė pažvelgs man tiesiai į akis ir sarkastiškai išspjaus žodžius, verčiančius mane gūžtis ir slėptis pataluose. Jaučiu kaip ji purto man ranką, versdama praplėšti sulipusius akių vokus ir pagaliau išgyventi tą bjaurią akistatą su ja. Išgyventi reikės ne vien tai, išgyventi privalėsiu ir dar vieną dieną su nuolat iš paskos besivelkančia vienatve, kuri vis šnibždės niekingus melus man tiesiai į ausį. Ji man sakys baisiausius dalykus, verčiančius jaustis menka ir galbūt net niekam nereikalinga, nors žinau, jog viskas, ką ji bandys man įteigti yra visiška netiesa. Grynas melas, kurį bando man prakišti ir mane palaužti.Tačiau pasakyta taip įtikinančiai, jog gali pagalvoti, kad yra šansų, jog tai tiesa. Jaučiu kaip jos ilgi ir laibi pirštai sminga man į ranką. Rodos, iki pat kaulo. Kai galiausiai palieku savo šiltus patalus, iškart įsijungiu muziką, kad išvyčiau lauk tylą. Garsiai dainuoju, beveik rėkiu, pagal mėgstamiausias savo dainas, kartais prašaukdama net vokalisto balsą, tikėdamasi, jog vienatvė išsigąs manęs, garsiai rėkaujančios namuose, ir dings, tačiau ji sėdi ant kėdės ir stebi mane, klauso manęs pakreipusi galvą, smerkia mane, nors mano protas ir stengiasi blokuoti kiekvieną mintį, kuri vis pabrėžia, kokia vieniša esu šią akimirką. Aš nemoku, nemėgstu ir nenoriu būti viena, man sunku ir baisu. Tai lyg prakeiksmas, kai mėgsti ir nori bendrauti su žmonėmis, tačiau prieš savo valią vis lieki viena. Kiti užsiėmę, jiems tu neįdomi, jie turi savų rūpesčių ir tavęs jiems nereikia. Visiškai. Tokius dalykus kiekvieną minutę tiesiai man į galvą transliuoja vienatvė. Visos emocijos tampa tokiomis galingomis, kai aplink nieko nėra ir galiausiai tenka susidurti su tuo, ką jauti širdies dugne, ką visuomet nustumi ten, kai esi apsuptas žmonių, ką nuolat stengiesi ignoruoti, tiesiog nejausti. Uždaryti jausmai grįžta tokie stiprūs, jog kartais nebeatlaikai tos įtampos savo paties viduje. Kažkokiame lipniame skausme skęsta kiekviena sielos dalis ir norisi staugti balsu, kaltinti save, jog likai viena, nekreipiant dėmesio, jog čia tik aplinkybės taip susiklostė. Tačiau griežtai negali to daryti, nes tada pasiduosi, kapituliuosi ir tave gyvą suės visi tie jausmai, ilgai laikyti tamsoje, tyloje ir sužvėrėję iki beprotybės. Juk jie irgi buvo vieniši.
Tai yra siaubinga mano pačios problema, su kuria kovoju labai ilgą laiką. Galbūt net per ilgai. Viskas atrodo gerai, tačiau tie patys geri dalykai gali būti šlykščiai iškraipyti, kai į juos pažvelgi per vienatvės prizmę. Kovoji su savimi vis bandant įrodyti, jog kitiems tu rūpi ir tai, kas plūduriuoja tavo galvoje yra tik bevertės, neteisingos mintys. Vis kartodavau sau, jog manęs negalima palikti vienos, aš neišgyvensiu, tačiau sėdėdama visiškai viena aš vis dėlto gyvenu. Sunkiai, bet pavyksta, nes giliai kažkur pasąmonėje žinau, jog visa tai tik mano galvoje ir kad ši būsena yra laikina ir labai trapi. Nelengva nuolat sau įrodyti, jog aš nebijau vienatvės ir nebijau sėdėti spengiančioje tyloje su savo pačios mintimis.

Ir aš vis dar nesuprantu, kaip mylintis ir mylimas žmogus kartais gali jaustis toks vienišas.