antradienis, liepos 25, 2017

Išgelbėti.

Sakau, jog būtų visai įdomu tiek jums, tiek man parodyti, ką pastaruoju metu veikiu arba tiksliau bandau veikti. Rašau kažką, kas galbūt yra banalu, nuvalkiota ir netgi neįdomu, tačiau jaučiu, jog man reikia kažką rašyti, kad pralaužti tuos kūrybinius ledus. Ir kas žino, gal laikui bėgant sugalvosiu kaip šitą vis dar rašomą kūrinį paversti kažkuo geru ir vertingu. 

Naktinės pamainos daugeliui Beno kolegų sukeldavo asociacijas su nuovargiu, miego trūkumu, kraupiais iškvietimais. Tačiau pačiam vaikinui darbas naktimis buvo ir galimybė pamatyti pačius tamsiausius visuomenės kampelius. Muštynės, nužudymai, savižudybės,  ir visokie kitokie baisūs nusikaltimai nutikdavo būtent naktinės pamainos metu, o tamsos iškraipyti pavidalai tik dar labiau kankindavo protą. Todėl nieko keisto, jog suskambėjus žadintuvui septintą valandą vakaro, išjungus jį, Beno veidas buvo suirzęs, o akys vis dar apsnūdusios. Ranka nevalingai perbraukęs per plaukus, jis lėtai pakilo iš lovos ir nušlepsėjo į vonią. Žvelgdamas į savo atvaizdą veidrodyje virš kriauklės klausė savęs ar tai toks gyvenimas, kokio jis nori.
Nejaukus ligoninės priimamojo koridorius nebyliai sveikino Beną savo pilkomis ir niūriomis sienomis, nutrintomis kėdėmis ir bjauria tyla spengiančia ausyse. Budėjimo kambaryje vaikinas rado bendradarbius žaidžiančius kortomis.
- Sveikas, gal prisijungsi? – pakvietė Jonas, greitosios vairuotojas, su kuriuo dažnai Benas budėdavo.
- Ne, ačiū, - atsisakė Benas, įjungdamas arbatinuką, - Geriau išgersiu kavos.
- Kaip žinai, - gūžtelėjo pečiais Jonas ir ant stalo padėjo širdžių tūzą.
- Po velnių, - nusikeikė vienas iš felčerių.
Stipri juoda kava turėjo padėti pabusti iš keisto transo, tačiau Benas tik sėdėjo ant kėdės prie stalo ir tuščiomis akimis stebėjo kolegas lošiančius kortomis. Nejaukios, su besilupančiais dažais, sienos slėgė, o keisti ir net priešingi vienas kitam jausmai draskė vaikino širdį. Benas jautėsi tarsi tuščias, bet taip pat ir perpildytas neigiamų emocijų ir pesimizmo. Jautė, kad tokia dviprasmybė gali išvesti iš proto.
O juk anksčiau jis buvo toks laimingas, ką tik baigęs universitetą, degančiomis akimis žvalgėsi į ateitį ir laukė, tikėjosi geriausio, tačiau dabar liko tik pilkuma. Deginanti blogiausiomis prasmėmis pilkuma, kuri tyliai naikino jo sielą. Labai neteisinga, kai pagalvoji, kai žmogus, kuris gelbsti kitų gyvybes neturi artimos sielos, kuri gelbėtų jį patį. Anksčiau Benas labai mėgdavo užmegzti trumpalaikius santykius su merginomis, tačiau suvokęs, jog iš to didelės naudos niekada negaus, nusprendė likti vienišiumi. Juolab, kai daugelis merginų, su kuriomis jam teko bendrauti ar draugauti ieškojo tik apčiuopiamos naudos. Įsikalęs sau į galvą, jog taip ir nugyvens visą likusį savo gyvenimą palyginti vaikinas tiesiog egzistavo diena po dienos, lėtai vysdamas ir lyg netyčia tikėdamasis kažkokio neapibrėžto stebuklo, kuris turėtų jį ištraukti iš tos pesimizmo duobės, į kurią jis įkrito.
- Labas vakaras, kolegos, - staiga išgirdo Lauros balsą.
Laura buvo viena iš felčerių ir viena iš Beno draugių. Tačiau tik draugių, nes po nepavykusios jų draugystės, jie nutarė likti draugais, juk vis dėlto kartu dirbo, o du protingi ir jau subrendę žmonės gali sau tai leisti. Praeities nuoskaudos užsimiršo ir tiek Benas, tiek Laura sutarė gana neblogai, nors kartais vieno iš jų atmintyje ir prabėgdavo draugystės akimirkos. Abu jauni, ką tik pradėję dirbti ir norintys įsipareigojimų, toks derinys išprovokavo naujus, tačiau ilgai netrunkančius santykius. Galiausiai abu nutarė, kad yra pernelyg skirtingi, kad būtų kartu ir išsiskyrė. Benas net neabejo, jog jo buvusi mergina tapusi drauge ilgai nebus vieniša. Merginos kaip Laura visuomet būna dėmesio centre dėl savo ugningo charakterio ir charizmatiškos asmenybės. Galbūt pats Benas jai tapo tiesiog pernelyg nuobodžiu ir jau nebepatraukliu, kokiu buvo draugystės pradžioje. Žmonės žmonėms atsibosta greičiau, nei galima pagalvoti.
Nerūpestinga veido mina pasipuošusi mergina atsisėdo priešais Beną ir ant stalo padėjo iš kuprinės ištrauktą indelį su salotomis.
- Neturėjau laiko net pavalgyti, - nusišypsojo.
- Kaip visuomet esi užimta krūvos reikalų, - tarstelėjo Benas.
- Ko be  nuotaikos? – Laura knebinėjo salotas šakute.
- Blogai miegojau, - tarė ir pastatė kavos puodelį ant stalo.
- Požiūris, Benediktai, požiūris svarbiausia, jei nori išgyvent pasaulyje, - pilnu vardu į vaikiną kreipėsi Laura.
- Galbūt, - suniurnėjo Benas ir atsistojo.
Laura nužvelgė vaikiną ir valgė toliau.
Benas stoviniavo prie užkandžių automato ir niekaip neapsisprendė kurį šokoladinį batonėlį jam suvalgius. Ligoninės koridoriuje buvo tylu ir net šiek tiek baugu. Net ir pats menkiausias garsas atrodė nepadoriai garsus ir pernelyg trikdantis tylą. Tačiau kažkodėl ta keista tyla patiko vaikinui, pabėgęs iš triukšmingos aplinkos, jis maudėsi tyloje, galvodamas, jog iškvietimų šiąnakt galėtų būti daugiau nei įprastai, nes kai matai kito nelaimę, greit pamiršti savo.
Kai Benas grįžo į budėjimo kambarį jame rado tik Laurą, šukuojančią savo tankius ir ilgus šviesius plaukus išmargintus raudonomis bei mėlynomis sruogelėmis. Kiti tikriausiai išėjo parūkyti į lauką ar šiaip pravėdinti galvų. Laikrodis ant sienos rodė dar tik pusę devynių. Vaikinas atsisėdo ant tos pačios kėdės ir stebėjo merginą, kuri plovė jo nešvarų kavos puodelį.
Į patalpą grįžo keletas vyrų, atsiduodančų cigaretės dūmu. Pro duris kyštelėjo Jono galva.
- Benai, važiuoji?
- Iškvietimas?
Jonas linktelėjo galvą ir dingo iš tarpdurio, o Benas greitai pašoko nuo kėdės. Prasidėjo naktinė pamaina. 

6 komentarai:

  1. labai patiko !!! su mielu noru skaityčiau ir daugiau tokių įrašų. :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Aaaa, taip lengvai susiskaitė! Ir skaniai. Kaip ir dauguma kitų tekstų šiame bloge. Dabar net šiek tiek gėda, kad kurį laiką buvau primiršusi Tavo kūrybą. Džiugu, kad nesustojai rašyti!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. dėkoju, Rugile! svarbiausia, jog visiškai neužmiršai. :D

      Panaikinti
  3. Norėčiau dar! Tikrai moki įtraukti skaityti.
    Labai patiko mintis "Labai neteisinga, kai pagalvoji, kai žmogus, kuris gelbsti kitų gyvybes neturi artimos sielos, kuri gelbėtų jį patį."

    AtsakytiPanaikinti