sekmadienis, spalio 08, 2017

Dalykai, kuriuos padariau rugsėjo mėnesį.

Aš šiandien suvokiau, jog labai noriu pasipasakoti apie dalykus, kurie įvyko, nutiko ir pasidarė rugsėjo mėnesį. Jie man tokie keistai ypatingi ir kai kuriais aš taip didžiuojuosi, jog net pirštus niežti apie juos parašyti. Nors gal kitiems ir pasirodytų, jog nėra jie tokie įdomūs ar svarbūs, bet visa esmė sukoncentruota ne konkrečiame dalyke ar įvykyje, o būsenoje, kuri išlieka po jo. Manoji būsena dabar nenusakoma ir aš esu labai patenkinta dabartine savo situacija, kokia esu ir kas vyksta mano galvoje. Jaučiuosi tarsi patyrusi vidinę revoliuciją, tarsi mano siela būtų iš kažkur išsilaisvinusi ir susivokusi, ko jai iš tiesų reikia ir reikėjo. Nes anksčiau ji staugdavo iš bado, o aš nežinodavau, ką daryti ir naktimis miegoti negalėdavau kaip garsiai ji šaukdavo. Arba atvirkščiai - kietai miegodavau, užliūliuota jos kančių ir verksmų. Tačiau dabar viskas vėl susibalansavo ir yra normos ribose. Tikriausiai neilgam, bet vis vien džiaugiuosi tuo. Vis šis tas. Į mano egzistenciją atėjo ramus periodas, kai galiu pailsėti nuo savęs pačios, būdama pati su savimi ir bandydama suvokti pačią save. Kažkoks savirealizacijos bandymas. Tik nežinia ar sėkmingas.
Apie savo nesėkmes žmonės yra linkę nekalbėti ir kaip nors meistriškai jas visas nuslėpti. Neišlaikytas egzaminas tikriausiai irgi priklauso šių nesėkmių, apie kurias niekas nekalba, tipui. Tik skirtumas tas, jog aš nebijodavau pasisakyti, kad taip, nepavyko ir pas mane ten šviečia raudonas ketvertas, kuris, deja, tačiau reiškia, jog egzaminas neišlaikytas. Iš pradžių buvo labai nesmagu, gėda ir net šiek tiek pikta, atrodo, stengiausi, mokiausi daug ir nuoširdžiai ir tiek nedaug trūko iki to "išlaikyta". O ir tas pats perlaikymas man šiokia tokia baugi egzotika buvo. Tačiau kad ir kaip bebūtų, rudenį, taip pat nuoširdžiai pasimokius ir beveik iškalus mintinai visą dvidešimt kelių puslapių konspektą, aš nuėjau į tą perlaikymą ir, kaip sakoma, taip nuo dūšios dėjau viską, ką žinau, jog dėstytojas tikriausiai pasigailėjo ir parašė šešetą. Taigi, mano pirmas ir svarbiausias darbas rugsėjo mėnesį buvo įvykdytas - išsilaikiau egzaminą, kuris ant sąžinės ir širdies, kaip didelis ir sunkus akmuo, gulėjo visą vasarą. Ir tas gėdos ir nepilnavertiškumo jausmas dingo ir šiaip dabar jaučiuosi kaip tikra antrakursė.
Nusirėžiau plaukus. Savo vidutinio ilgio plaukus nešiojau turbūt jau gerą penketą metų, o prieš kelias savaites susivokiau, jog man vis dėlto taip nepatinka ir aš noriu matyti kažką naujo veidrodyje, todėl kirpėjai ir pasakiau, jog kerpam iki pečių. Turiu tokį įtarimą, jog visa bloga energija slepiasi plaukų galuose, nes vos tik mano galvą pradėjo puošti trumpi, iki pečių plaukai, pajutau lyg kažkokia bjauri jėga būtų apleidusi mano sielą ir galvą. Kažkaip lengviau pasidarė. Ir šiaip, pasirodo man vis dėlto tie trumpi plaukai tinka labiau nei pusilgiai. Toks pastebėjimas. Labai džiaugiuosi šituo dalyku. Jaučiuosi tokia labiau savimi, labiau Akvile. Nors anksčiau ir nekęsdavau trumpų plaukų, šį kartą, manau, jog pasiliksiu su tokia šukuosena ilgesnį laiko tarpą.
Apie rašymą ir apskritai savo kūrinius pradėjau galvoti dažniau nei pagalvoju, jog noriu valgyti. Ne, aš nepradėjau kurti naujų personažų ir jų istorijų, aš tiesiog pradėjau svarstyti, kokie tie mano santykiai su rašymu iš tiesų yra. Ar tai tik hobis, pomėgis, ar tai galėtų būti ir kažkuo daugiau, ar tai tiesiog veikla, kurią reikėtų pamiršti. Rašymas kaip koks vaikinas, su kuriuo esi labai geri draugai ir nežinai ar verta įsipareigoti rimčiau, ar galbūt išvis jį praspirti ir palikti. Ar likti tais pačiais labai gerais draugais. Turiu tris pasirinkimus, bet abejoju. Ir ieškau kažkokio tarpinio varianto, kurio, iš tiesų, niekaip neatrasiu ir neišrasiu. Apie šią dilemą turbūt ir atskirą įrašą pavyktų sukurpti. Trumpai tariant, labai daug mąstau apie tai, kokius ryšius man su juo palaikyti. Kažkokius juk vis tiek reikės.
Tai va, tokie tie mano rugsėjo įvykiai reformavę mane ir mano požiūrį, gal net šiek tiek asmenybę. Visai smagu taip prabėgomis pasipasakoti apie dalykus, kurie daug reiškia.
O kaip rugsėjis praėjo jums?


2 komentarai: