šeštadienis, lapkričio 18, 2017

Tai kaip ten su tuo rašymu?

Kažkada minėjau, jog papasakosiu apie savo santykius su šiuo pomėgiu. Nemanau, jog tam tikram laiko tarpui praėjus, kažkas pasikeitė mano mintyse ar suvokime apie tai. Aš vis dar šiek tiek pasimetusi ir truputį sutrikusi. Atrodo yra ketinimų, laiko, sąlygų ir aplinkybių tam, tačiau neprisiverčiu atsisėsti ir sudėti kažko į gerą, skanų ir kokybišką tekstą. Galbūt mano smegenis ir mąstymą taip paveikė studijos, jog nagrinėdama kitų kūrinius pamiršau kaip parašyti savo. Kol kas mano veikla susijusi su kūryba apsiriboja aplankalo su savo darbais tvarkymu, dėliojimu iš vienos vietos į kitą Word'o piktogramas ir skaitant senus rašinėlius, juos pataisant ir viskas. Nors ir esu prisižadėjus sau daugiau nei tai. Esu sau prisižadėjus pildyti tą aplankalą, o ne tvarkyti jį.
Noriu būti realiste; aš knygos tikriausiai neišleisiu, nors daugelis būtent to ir tikisi iš manęs, neva palyginus jaunos, bet kažkokio potencialo savyje užkaupusios rašinėtojos. Mano visas potencialas išblėso, mūzos pabėgo, o įkvėpimas išgaravo. Nebežinau, ką dar būtų galima į tuos baltus popieriaus lapus sudėti. O man taip norisi, mano širdis taip draskosi trokšdama parašyti kažką tokios, kas visus iš koto išverstų ir priverstų linkčioti galvomis, jog "puiku, Akvile!". Tačiau tokiam žygdarbiui jaučiuosi per silpna. Per silpna kūryboje, per silpna tarp kitų rašančių, per silpna kelti revoliucijas kitų mintyse. Nebemoku konvertuoti savo įspūdžių į sklandžius sakinius ant popieriaus. Kartais būna, jog į galvą atbėga, atrodo, geniali pastraipa su pastebėjimais, tvirtais argumentais, bet kol susiruošiu tai įamžinti rašalu ant langeliais nusėto popieriaus, visa tai išsilaksto. Man niekaip nepavyksta savęs sukoncentruoti kūrinyje, ranka greitai pavargsta braižyti tušinuku popieriaus lapą, nors anksčiau galėdavau ištisus puslapius rankraščio prirašyti, o smegenys perkaista nuo galvojimo kuo įmantresnių žodžių metaforoms perteikti. Viskas plaukia, užlieja mane, tačiau nusekus viskam, aš lieku tarsi to nepaliesta, sausa kaip perdžiūvusi, sprangi ir kieta duonos riekė. Aš pradedu galvoti, jog man net nereikia to įkvėpimo, nes aš jį vis tiek veju lauk, kai jis užeina pas mane. Man reikia drąsos rašyti, drąsos klysti, drąsos klausyti subjektyvios kritikos ir drąsos vėl bandyti. Nes dabar man baugu net paimti sąsiuvinį į rankas ir ten kelias eilutes išraityti, nors jos jau ilgą laiką pūliuoja mano galvoje. Rašymas man yra per didelė atsakomybė, nes pasitaiko žmonių, pamačiusių, jog tai darai ir skatindami tave rašyti, jie po truputį, žingsnis po žingsnio, metras po metro stums tave į bedugnę, nes pradėsi bijoti, nenorėti jų nenuvilti. O jie, žinoma, tikėsis Kažko iš tavęs. O tu - iš savęs. Ir tai sugrauš tave gyvą.
Juk rašymas toks subtilus dalykas. Jis reikalauja pastangų ne vien iš rašytojo, kuris būtinai turi sekti kažkokias taisykles, kanonus ir visus kitus velnius, tačiau ir iš skaitytojo. Bet kas negalės įvertinti tavo darbo, atsiranda daug sąlygų, kurias reikia išpildyti: suvokti, mąstyti, klausti, galų gale mokėti skaityti. Tai daugiasluoksnis dalykas, kurį dažnai žmonės nuvertina, nes pernelyg daug pastangų tam reikia. Juk žvilgtelėti į paveikslą ir perskaityti romaną yra du skirtingi dalykai, jau vien laiko atžvilgiu; pirmasis užtrunka vos keletą minučių, o antrajam gali prireikti kelių savaičių, net mėnesių. O žmonės juk skrupulingai taupo savo laiką, šiame amžiuje jo beveik nebelieka. Žinoma, kiekybė irgi nugalėjo kokybę, dabar kiekvienas gali vadintis rašytoju ir parašyti kažkokį vienasluoksnį pasakojimą, kuriame lygia linija eina vos viena, skurdi siužetinė linija. Nesakau, kad pati rašau geresnius, gilesnius ir protingesnius kūrinius. Oi ne, aš apskritai jau nieko nebesakau. Nieko, kas būtų susiję su šia tema.
Aš nežinau. Nežinau ar tikrai sugebu tai daryti. Ar apskritai kažkada sugebėjau?

4 komentarai:

  1. sustojus ties rašymu ir visiškai paskendus tokioje pat būsenoj, patikėk - suprantu labai labai stipriai Tave... bet tik nesutiksiu ties vienu - Akvile, Tu tikrai GALI rašyti, tikrai turi tam dovaną ir net kai labai sunku, vis tiek pasistengti gyventi svajone, kad kada nors parašysi knygą. Bent jau aš pati stengiuos taip... Kartais galvoju, kad jei dabar nieko nerašau, aš jaučiuos sutverta rašymui. Ir žinau, tikiu, kad kada nros tam atsidėsiu daug labiau. Nes visame tame mslypi mano esatis. O kad TU rašyti GALI, aš sakau Tau todėl, nes net rašydama apie savo baimes, skaudulius ir nemalonias būsenas, tą rašymo stagnaciją, pavadinkim taip, Tu tą darai kaip rašytoja - jautriai ir talentingai ir toli gražu ne kiekvienas taip galėtų. Tačiau taip, taip žinau kaip slegia toji "negalėjimo rašyti" būsena, ir kaip sunku, kai susimąstai giliau. Paprasčiausiai nebesupranti, kas esi... Tačiau... Akvile, aš vis tiek tikiu - mes moterys, stiprybė tiesiog glūdi mumyse ir mums tikrai pavyks.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Evelina! taip smagu skaityti tokius Tavo komentarus; įkvepi! žinau, jog pasibaigs tas laikotarpis mums abiems ir parašysim kažką kvapą gniaužiančio. aš taip pat tikiu tuo!
      ačiū Tau labai labai! ♥

      Panaikinti
  2. problema tame - " O man taip norisi, mano širdis taip draskosi trokšdama parašyti kažką tokios, kas visus iš koto išverstų ir priverstų linkčioti galvomis, jog "puiku, Akvile!". Tačiau tokiam žygdarbiui jaučiuosi per silpna. Per silpna kūryboje, per silpna tarp kitų rašančių, per silpna kelti revoliucijas kitų mintyse. "
    tu nori pataikauti publikai, kuri tave skaito. nereikia to. tai stabdo. labai.

    kuomet mokykloje rašydavau rašinius, kartais norėdavau parašyti kažką tokio wow, tokio, kad patiktų mokytojai, kad ji dar gyvenime nebūtų tokio rašinio skaičius. bet taip ir prasėdėdavau pamoką, dvi žiūrėdama į tuščią lapą. visos ateinančios mintys atrodė per prastos, niekam tikusios, per paprastos. o kai rašydavau tiesiog sau, dėstydavau mintis, kurios giliai mano širdy, kurios tikros, visad išeidavo geras kūrinys, kuris būdavo ir gerai įvertinamas. pernai dalyvavau jaunųjų filologų konkurse. nes mokytoja įkalbėjo. ir jei nebūčiau turėjusi išankstinio teksto, kuris buvo sukurtas be jokio užslėpto noro laimėti, įtikti, nustebinti, tai ko gero ir nebūčiau laimėjusi. kas buvo rašyta sau, šiaip tiesiog, nes norėjosi, tai jaučiasi. manau, kad didieji rašytojai ir klasikai rašė pirma sau ir negalvojo, kad jų kūriniai kažkada bus vadovėliuose, negalvojo kaip čia parašyt, kad mokiniams patiktų, kad jie suprastų. jie darė tai sau. nes to norėjo. ne publikai. ir kai tu nerašai kažkam, o adresuoji visus tekstus sau ir tik sau, jie įgauna vertę. juose save atpažįsta kiti, juose kažkokią savo dalelę randa kiti.

    aš jau antrą kartą rašau šitą komentarą, nes pirmuoju nepavyko, skelbiant dingo internetas... :D bet nepatingėjau ir antrą kartą suvest to teksto, nes iš esmės jis labiausiai rūpi man pačiai. tai tikiuosi, kad palies ir tave. jei nesisėda rašyti, jei to nesinori, why should you? o gal rašydama pirmiausia rašyk sau, o tik vėliau galvok apie tai, ką galėtum iš tekstų įkelti čia ir parodyti publikai. manau padės ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. ačiū Tau, kad nepatingėjai ir antrą kartą parašyti TOKĮ komentarą, kuris man labai padėjo. labai daug tiesos, labai daug gerų ir taiklių pastebėjimų. nežinau, bet kažkaip reikia nugalabyti tą vidinį kritiką ir revoliucionierių, norintį rašyti kitiems, nes kitaip nieko nebus. nuoširdus ačiū!! ♥

      Panaikinti