ketvirtadienis, gruodžio 07, 2017

Nuotrupos iš egzistencijos.

Kartais savo minčių sąsiuviniuose dedu groteles ir parašau skaičių, tada papasakoju kažkokį trumpą fragmentą, kuris kažkodėl man įstrigo ir nusipelnė būti užrašytas. Kolekcionuoju momentus ant popieriaus lapo, kad jų nepalikčiau ar nepamesčiau rutinoje. #1 buvo balandžio pirmą, du tūkstančiai šešioliktais metais ir nuo to karto tarsi savotiška rubrika mano kūrybos sąsiuviniuose, kur dažnai žymiuosi savo sąmonės srauto produktus. Šiandien universitete sėdėdama ant palangės, valgydama saldainius ir skaitydama "Aną Kareniną" sugalvojau, kad noriu pasidalinti tais skaičiai ir tais momentais, kurie, mano manymu, buvo verti įamžinimo sąsiuviniuose. Tokie savotiški kąsneliai iš mano kasdienybės.
#6
"Grįžusi namo kažkaip netyčia pagalvojau, kad galbūt nesu viena. Praėjo aštuonios valandos po šios minties, o man krūtinę graužia niekingas sielvartas dėl to, jog vėl patikėjau naiviais žmonių žodžiais, kad jie manęs nepaliks vienos, kad pati save apgavau pilnatvės ir reikalingumo jausmais. Juk realybė yra tokia, jog sakyti yra viena, o daryti - visai kas kita. Vėl likau be nieko, nors pripažįstu, tas pilnumo jausmas, mintis, kad kažkur ir kažkam esu reikalinga, buvo beprotiškai puikūs dalykai, klaidžiojantys mano mintyse. <...>"
#8
"- O kas jeigu jis sakys, kad ne? - klausiu išgąstingai, o G. tik užverčia akis.
- Tada susirasi ką nors kitą, - sako paprastai, o mane net nupurto nuo tokio pasakymo.
Tai tokia tiesa, kad net žeidžia, tik aš nežinau ar turėsiu jėgų po to ieškotis "kažko kito"."
#11
"- Čia mano apsakymas, - paaiškinu, laikydama rankose baltų lapų pluoštą, į kurį smalsiai žvelgė keturi vaikinai sėdintys prieš mane.
- Gal nori paskaityti, - atkišu pirmą puslapį su pavadinimu H. Š.
Tačiau dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių, man atmintyje užstrigo T. R. žvilgsnis į pirmąjį puslapį. Toks natūralus susidomėjimas bei smalsumas jo akyse, kuris man pasirodė toks nuoširdus ir jaukus, kad lapų pluoštą norėjosi įteikti jam. O žinant, kad savo kūrybą duodu skaityti ne bet kam iš pažįstamų, manau, tai daug ką reiškia."
#26
"Dievaži, jaučiuosi tarsi egzistuodama "Arctic Monkeys" dainoje "No. 1 Party Anthem". Viskas tarsi pro miglą: cigaretės dūmai, H. teigiantis, jog man reikia draugauti su T., mano galva nusvirusi ant T. peties, lengvas nuovargis kojose, jau auštantis vėsus pavasario rytas, bandymas suvokti ar čia meilė ar tiesiog miego stoka, G. žvilgsniai mėtomi į mane, reiškiantys labai daug, apie tai, kas turima omenyje, prieš tai kalbėjome virtuvėje. Ir viskas baigiasi ilga kelione namo, apsikabinus T. bei jo pasakytu "Labanakt, Akvile", kuriame buvo sutalpinta krūva dalykų.
Užmigau apie penktą valandą ryto."
#29
"- Iš to streso dėl egzaminų aš tuoj pražilsiu, - suaimanuoju.
O T. P. nervingai riktelėjo:
- O aš plikti pradėjau!"
#31
"- Bet ar versti knygas iš kitų kalbų būtų tas tikrasis tavo tikslas, kurio tu sieki? - klausia manęs T. P.
- Na, nežinau, - pasimečiau.
- Tu turėtum ne versti knygas, o jas rašyti, - sako man T. P.
Įdomu tai, kad jis nėra skaitęs nė vieno mano kūrinio, tačiau vis vien smagu."
#44
"- Pasiversim šikšnosparniais kaip Kunčino romane.
- Ir ieškosim Tūlos.
- Kam man Tūla, jei aš turiu Akvilę."

Taigi, tokie tie mano trupiniai iš gyvenimo. Kartais sprangūs, kartais surenkami ir branginami, o kartais tiesiog nubraukiami nuo stalo paviršiaus ant žemės.

2 komentarai: