antradienis, sausio 16, 2018

Malūkas ir jo "Šiukšlyno žmonės".

Tai nebuvo mano pirmas perskaitytas Malūko romanas, prieš tai skaičiau ir "Juodieji želmenys", ir "Vilko duona", kurie man paliko tokį stiprų įspūdį, jog radusi "Šiukšlyno žmones" knygų lentynoje, atskirai besiplaikstančius ir išplyšusius puslapius klijavau su lipnia juosta atgal į knygą ir romaną skaičiau labai atsargiai, kad vėl nepasimestų koks lapas. Perskaičius paskutinį knygos sakinį, aš buvau likusi be žado, knyga tiesiog sukrėtė ir supurtė mane bei mano mintis. Kelias dienas negalėjau atsigauti. Tai knyga, kaip sako autorius, apie žmogaus vienatvę, o vienišų žmonių daugiausia vaikų namuose, valkataujančių gretose, šiukšlynuose, kalėjimuose, katakombose. "Šiukšlyno žmonės - vieniši žmonės, bet vieniši žmonės - nebūtinai šiukšlyno žmonės."
Pagrindiniai du veikėjai, labai greitai įsimenami ir sunkiai pamirštami - Gustė ir Matas; romane vaizduojamas jų tapsmas ar perėjimas iš vaikų į suaugusiuosius, bandančius prasimušti gyvenime, rasti savo vietą ir turėti tvirtą pagrindą po kojomis. Šių dviejų vaikų likimai tokie sudėtingi ir painūs, jog tik spėk sekti iš paskos ir nepasimesti. Matas - gudresnis, apsukresnis ir sumanesnis tuoj pat pradeda sukti versliuką šiukšlyne, vos tik ten atvyksta, o Gustė, kuri pasitiki tik Matu, uždaresnė ir tylesnė mergaitė nieko neprisileidžia, laikosi šalia berniuko, kurį jau gyvendama vaikų namuose laikė savo broliu. Labai dinamiški įvykiai nuolat išskiria šiuos du veikėjus, tačiau galiausiai tas ryšys, užsimezgęs tarp jų, vis vien juos suveda kartu, kad ir kaip toli jie būtų vienas nuo kito. Šiuos du veikėjus nuolat kankinančios nelaimės ir žiaurūs įvykiai priverčia susimąstyti, kokie yra supūliavę ir sugedę kai kurie mūsų visuomenės sluoksniai. Siutina ir valstybės abejingumas, kuri nesidomėdama beglobiais vaikais tiesiog augina nusikaltėlių kartą. Nors knyga parašyta 1995 metais, ją skaitant, aš radau labai daug panašumų ir su 2017 Lietuva, tos pačios problemos ir tas pats abejingumas. Atrodo, kad niekas nepasikeitė ir šalis nepadarė jokio progreso socialiniame lygmenyje.
Knyga žiauri, parašyta grubiu, purvinu stiliumi, pilna keiksmažodžių, liūdna ir niūri. Perskaičius ją pasijutau tokia bejėge, kad tiek daug beprasmybės ir žiaurumo, net negaliu sakyti, kad pasaulyje, nes knygos veiksmas - čia, Lietuvoje, kuris siutina vien dėl to, jog žinai, kad nieko nepadarysi ir situacijos nepakeisi. Tačiau man patiko romanas. Patiko kaip jis išprovokavo mane jausti tiek daug įvairiausių emocijų, galvoti ir mąstyti apie tokius dalykus, apie kuriuos šiaip jau žmogus nemąsto, nes dažniausiai pamiršta, kad egzistuoja ir tokie individai kaip "šiukšlyno žmonės". Ši knyga paliečia labai daug socialinių klausimų,problemų, joje vaizduojami du skirtingi likimai: sėkmė, tik gaila, kad ji labai reta realiame gyvenime, ir visiškas žlugimas, pražudantis tyras ir gležnas sielas.
Kol kas galbūt dar kartą ir nesiryžčiau skaityti šios knygos, pernelyg žiauri ji man atrodo, tačiau manau, jog labai ilgą laiką aš ją įvardinsiu kaip savo mėgstamiausią, vien už tą gerą emocijų provokaciją ir tai, jog ji privertė mane kažką pajusti, ką retai pastaruoju metu padaro kiti kūriniai, kuriuos tenka skaityti. Galbūt man knyga patiko ir tuo, jog perskaičius ją, pradedi labiau vertinti tai, ką turi pats, džiaugtis tuo, ką turi ir stengti to neprarasti. Vertinti dalykus.


"Saugokis, įsiklausyk į žmogų, suprask, kol jis šalia, nes šiukšlyno žmogus ne vien tas, kuris gyvena šiukšlyne. Žmogus, ieškantis žmogaus, negali būti šiukšlyno žmogumi."

6 komentarai:

  1. Man tai labai patiko "Tarp pilkų debesų". E. Malūko "Šiukšlyno vaikai" irgi įdomiai atrodo, būtinai paskaitysiu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. labai daug girdžiu pastaruoju metu apie šią knygą, reikės perskaityti ateityje. ačiū už komentarą! ;))

      Panaikinti
  2. nors man irgi labai sunku ir skaudu skaityti žiaurias knygas, sudominai. manau, kad šią pamėginsiu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. džiaugiuosi, jog sudominau! galbūt žiauri, bet tikrai gera knyga.

      Panaikinti
  3. O tu šventa karvute... (čia ne apie tave aišku :D). Galvojau, kad skaitysiu įrašą apie eilinę knygą, ir vėl pastebėsiu pasvaičiojimus ar užmigsiu vidury post'o, bet taip prikaustei prie ekrano, kad neturiu ką pasakyt, išskyrus "Pagarba, žmogau, pagarba!".
    Nesu tokių knygų mėgėja... Iš vis esu pastebėjusi tendenciją, kad jei jau knyga apie Lietuvą - tai būtinai baigsis blogai (nesuprantu, aš čia ant tokių "užsiraunu" ar kas man yra...). Šią gal ir paskaityčiau, bet kadangi duodu galvą, kad žliumbsiu, tai gal patausosiu nervus. :)
    Įrašas labai emocingas, daug epitetų, nenuobodu skaityti. Sėkmės ir toliau <3

    Fireina.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. ačiū! žinau, jog labai didelė dalis knygų recenzijų/aprašymų/nuomonių būna nuobodūs, todėl bandžiau kažkaip įdomiau pateikti savo mintis, kurios sukilo perskaičius šį kūrinį. atsižvelgiant į tavo komentarą, man pavyko. :D
      ačiū dar kartą! ♥♥

      Panaikinti