Bijantys realybės


Vienas.

Pamenu, jog mes turėdavome tokią slaptą savo vietelę: kažkokio apleisto sandėlio patalpas. Ten visuomet slėpdavome savo jautrias sielas nuo pasaulio atžagarumo bei įžūlumo.
Pats patalpų vidus buvo apšnerkštas, ant žemės mėtėsi krūvos šiukšlių, nuolatos tvyrojo prieblanda, o kampuose pleveno didžiuliai voratinkliai ir iš kažkur ten buvo atsiradęs raudonas, vietomis suplyšęs ir apdulkėjęs, fotelis, ant kurio dažniausiai ir sėdėdavome, kai būdavo liūdna ar tiesiog apimdavo beviltiškas noras nuo visko pabėgti. Toje vietoje dažniausiai ir ieškodavome vienas kito, jeigu  netyčia nutikdavo taip, kad kažkuris iš mūsų nutardavo pasislėpti.
- Po galais, jo niekur nematyti. Lyg būtų kiaurai žemę prasmegęs. - keikėsi geriausias jo draugas, besiguosdamas man dėl niekaip neatsirandančio vaikino.
- Aš viską sutvarkysiu, nesijaudink, - tariau, nes juk tik aš ir žinojau, kur ta vieta yra, kur mudu kiaurai žemę prasmengame.
Susilaukiau dėkingumo kupino žvilgsnio. Vis dėlto, kokie aš ir tas vaikinas buvome mistiški ir paslaptingi padarai - slėpėmės nuo realaus pasaulio su savo sužalotomis sielomis.
Tyliai įsmukau į apleistą sandėlio patalpą ir atsargiai statydama kojas, kad netyčia neužlipčiau ant kokios nors stiklo šukės, stengdamasi priprasti prie tamsos, judėjau kambario su raudonu foteliu link, kur vyliausi išvysti pradingusį vaikiną.
Sėdėjo jis ten vienas, patamsyje, rankas susikryžiavęs ant krūtinės.
- Tavęs jau pasigedo realusis pasaulis, - tariau, artėdama prie jo.
Vaikinas ištiesė rankas, šiuo gestu parodydamas, jog jo siautėjančią sielą nuraminti galėtų tik lengvas mano apkabinimas.
Netarusi nei žodžio, supratusi jį vos iš pakeltų rankų, norinčių mane paskandinti glėbyje, aš tarsi didelis katinas susirangiau ant jo kelių, ilgomis liaunomis rankomis apsikabindama jo kaklą.
- Kas nutiko? - paklausiau tyliai. Nevalia buvo sklaidyti ramios apleistos patalpos atmosferos.
- Tiesiog reikėjo trumpam sustoti laike.
Kaip tokia pati sulūžusi siela, žinojau, ką reiškia sustingti laike. Trumpam iškristi iš gyvenimo, kad galėtum susidėlioti dalykus, kurie neduoda šventos ramybės - štai ką reiškia sustoti laike.
Padėjusi galvą ant jo ramiai besikilnojančios krūtinės klausiausi tylaus alsavimo. Daugiau nieko neklausinėjau. jam nereikėjo mano patarimų ar žodinio palaikymo. Vaikinui tiesiog reikėjo mano tylaus buvimo šalia, ramios, švelnios egzsistencijos netoliese, įrodančios, jog dėl kažko gyvenime reikia stengtis. Mes tarsi papildėme vienas kitą, traukdavome iš duobių, į kurias įkrisdavome. Abu buvome palūžę, todėl puikiai supratome, ką reikia daryti, kai kažkuris trumpam ar ilgam pasimesdavo realybėje. Tai nebuvo tie šabloniški, banalūs santykiai tarp vaikino ir merginos, kai dažnai buvo įsipareigojama tik kūniškai. Mus siejo kažkoks fenomenalus sergančių, tačiau jau pradėjusių gyti, sielų ryšys: saugojome, rūpinomės vienas kitu, neleidome taip greitai palūžti, savo buvimu šalia guosdavome vienas kitą ir tiesiog dalinomės sielos skausmu, kuris būdavo tarsi nepakeliama psichologinė kančia.
Abu buvome labai jautrios sielos žmonės, tačiau mums pasisekė, kad sutikome vienas kitą ir išmokome siekti stabilios moralinės ir dvasinės būsenos. Aš buvau jo gelbėtoja ir guodėja, o jis - mano.
Ilgai mes taip jaukiai sėdėjome savo slėptuvėje, tačiau kiekvienas jo kvėptelėjimas, kurį jaučiau ir girdėjau, man maloniai priminė, jog mes abu esame gyvi žmonės.
Tačiau vieną kartą, jam eilinį kartą pasislėpus, vos įžengus į mūsų ramybės kampelį, mane pasitiko garsai.
Vos įkėlusi koją į patalpą, pamačiau vaizdą, kuris privertė po ilgo laiko nuoširdžiai šyptelėti. Vaikinas sėdėjo ant to paties vienišo fotelio, o ant kelių buvo pasidėjęs gitarą. Jo ilgi laibi pirštai lakstė stygomis. Stovėjau tarpduryje ir stebėjau besišypsodama vaikiną.
Jis pasveiko. Jo siela sugijo.

Du.

Man tikrai patikdavo sėdėti su juo ant viduryje patalpos stovinčio vienišo raudono fotelio. Sakoma, jog nuo sulaužytų sielų sklinda kažkokia keista ramybė. Galiu tik paliudyti, jog tai visiška tiesa. Todėl man ir patikdavo būti su juo. Jo šaltas ramumas kažkodėl teigiamai veikdavo ugnimi degančią širdį, niekaip nenorinčią nurimti.
Jis pats sakydavo, jog jam manyje patikdavo ir labai žavėdavo iš manęs sklindantis gėris. Sakė, jog aš kaip angelas kažkur pametęs savo aureolę. Jis taip pat manydavo, jog buvimas su manimi verčia jį tapti geresniu.
Dabar, jam pasveikus, sandėlyje dažniausiai sėdėdavau viena. Tačiau neilgam. Pasigedęs manęs, savo mažosios gelbėtojos, realiame pasaulyje, jis žindavo kur eiti, kur ieškoti, o radus ką pasakyti, kad vėl nors puse lūpų šyptelėčiau. arba bent jau akimis.
Dažnai jis atsinešdavo ir gitarą, kuria kiekvieną dieną grodavo vis geriau, o aš tik tyliai žavėdavausi, koks talentingas tas vaikinas. Sakydavo, jog tai jį ramina, padeda jam susivokti savyje. Net tik leisdavau, tačiau ir skatindavau jį brazdinti stygas, pati ramiai sėdėdama, bijodama net pasijudinti, kad neišblaškyčiau kažkokios stebuklingos jo mūzos, paslaptingos auros, supančios jo fizionomiją. Man patiko kaip jis grojo, jo veido mimikos, stygomis greitai bėgiojantys pirštai.
Džiaugiuosi, jog jis pasveiko ir taip pat džiaugiuosi, jog nepaliko manęs vienos.
Geresnio gelbėtojo už jį nebuvo. Tikrai. Jo susirūpinęs žvilgsnis, šiltos akys versdavo atšilti mano suledėjusiam vidiniam pasauliui. Tiesa, jis niekada nežvelgdavo į mane su užuojauta.
Sulūžusios sielos nekenčia užuojautos ar gailesčio žvilgsnių. Per daug išdidumo ir orumo būdavo mūsų trapiuose mentalitetuose.
Trumpai tariant, mes buvome trapūs, tačiau nepalaužiami. Tik gerokai aplamdyti ir apdaužyti. Nes juk niekaip nesulaužysi to, kas jau yra sulaužyta.

Trys.

Šiandien būtinai turėjau nors trumpam pasislėpti mūsų slėptuvėje. Taip jau  susiklostė mano idiotiško ir ciniško gyvenimo aplinkybės. Sėdėjau ant raudono fotelio ir tiesiog abejingai žiūrėdama į šiukšles besimėtančias aplinkui, kramčiau apatinę lūpą. Nesustojau net pajutusi burnoje šleikštų metalo skonį. Tą minutę jaučiausi siaubingai vieniša ir visų apleista. Tos egoistiškos mintys, jog tik man taip blogai ir aš esu didelė savo pačios gyvenimo auka nedavė man ramybės. O kur dar tas savęs pačios gailėjimasis. Vis dėlto, turėti tokią ramią vietelę, kur gali pasislėpti - labai naudinga ir praktiška.
Neilgai man teko sėdėti vienai su iki kraujo nukramtyta lūpa - po kelių minučių manęs pasigedo ir ieškoti atėjo jis. Susirūpinęs vaikino žvilgsnis tik bereikalingai skatino mano savigraužą.
- Tavęs pasigedo realusis pasaulis, - sausai ištarė. - Ir aš.
Pakėliau akis ir žvilgtelėjau į vaikiną. Man visuomet patikdavo kaip lengvoje prietemoje jo akių vyzdžiai išsiplėsdavo. Tuomet man jis primindavo miške tykojantį žvėrį. Savotiškai žavu.
- Gerai, - tyliai sumurmėjau.
- Tavo lūpa kraujuoja, - prisimerkęs, besistengiantis geriau įsižiūrėti, tarė vaikinas.
- Žinau, - tarstelėjau taip pat tyliai ir liežuvio galiuku demonstratyviai lyžtelėjau ištryškusį kraujo lašelį ant apatinės lūpos.
- Kodėl slepiesi? - staiga paklausė.
Tik  mudviejų pokalbių temos galėdavo šokinėti nuo krauju aptekusių lūpų prie priežasčių, kodėl kažkuris iš mūsų sugalvojo pabėgti ir pasislėpti. Bet man patiko tas nekasdieniškas mūsų abiejų nepastovumas ir kitoniškumas. Tai būdavo tarsi rutinos išgujimas lauk. Du nenuspėjami jauni žmonės labai mėgdavo kankinti tą rutiną.
- Kartais tiesiog to reikia ir norisi, - neaiškiai, kažkaip miglotai atsakiau į jo klausimą.
Būtent toks keistas paslaptingumas buvo būdingas man. Arba kitaip tariant, mėgdavau kažkaip savotiškai pafilosofuoti. Neaiškiai, miglotai ir dažnam individui net nesuprantamai. Na, bet jis suprasdavo. Visada. Juk abu buvome pakankamai sutrikę, pasimetę ar netgi lengvai išprotėję, kad suvoktumėme vienas kitą kaip normalūs žmonės. Bet mums patikdavo tokiais būti. Taip juk įdomiau.
- Tu šiandien atrodai kažkokia pavargusi, - pakreipęs galvą, žvelgdamas tiesiai į mane, tarė vaikinas.
- Ne tik atrodau, bet ir esu, - išsekusio žmogaus balsu jį pataisiau.
Jis, palingavęs galva, priėjo arčiau ir šilta ranka perbraukė man per plaukus.
- Tu juk žinai, kad man reikia kažko daugiau, - suniurnėjau, nustumdama jo ranką.
Jis apėjo raudoną fotelį, ant kurio aš sėdėjau, ir švelniai, tarsi nenorėdamas ar bijodamas užgauti, apkabino mane iš už nugaros. Jutau jo smakrą atsirėmusį į mano viršugalvį. Tikriausiai užuodė mano šampūno kvapą. Pastarasis buvo paprastas, su ramunėlėmis, bet jis mėgo paprastumą.
O aš mėgau jį. Tą jo vaikiška nuoširdumą ir stulbinantį ramumą. Man tai tikrai padėdavo išbristi iš viso to negatyvo, kuriame dažnai atsidurdavau. Ir net neįsivaizduoju kodėl. Galbūt, kad liūdesys mylėjo mane labiau nei tas vaikinas, kurio apsikabinimą dabar jutau. Jis taip pat kvepėjo. Kvapas atrodė taip gerai pažįstamas, tik niekaip nesugebėjau suvokti kas tai. Ak, jis pats buvo kaip žmogus, tarsi blunkantis ir tuo pačiu atgyjantis mano atmintyje. Fenomenalu.
- Tavo mama susirūpinusi. Klausinėjo kur dingai, - sududeno švelnus, prislopintas balsas virš galvos.
- Reikėjo pasakyti, jog iki sutartos valandos grįš.
- Norėjau pats tave surasti. Juk tu visuomet ieškodavai manęs. Ir rasdavai.
- Ir rasdavau, - tarsi koks aidas atkartojau jo žodžius. - Neprivalai manęs ieškoti ir rasti, iš tiesų.
- Neprivalai man kas kartą to priminti, man patinka būti su tavimi.
- Banalu, - sumurmėjau ir vėl pradėjau kramtyti lūpą.
- Atleisk, - suniurnėjo vaikinas.
Staiga, jo tvirtos rankos paleido mano liauną ir nusikankinusį realybėje kūną.
- Nepralaimėk to karo, - tarė man prieš išeidamas ir palikdamas mane vieną sėdėti tamsoje.
Giliai atsidusau. Pasistengsiu, tačiau neprižadu nieko. Tušti pažadai - beverčiai.

Keturi.

Štai aš ir vėl čia, pasislėpusi nuo bet kokios realybės. Tai tarsi koks mano narkotikas - slapstytis nuo racionalaus gyvenimo bei pasaulio. Kažkoks absurdas. Net nežinau kodėl vis dažniau čia ateinu, o raudonasis fotelis tarsi laukia manęs išskėtęs savo minkštas, purvinu audiniu aptrauktas galūnės, kuriose aš nevalingai tarsi koks bulvių maišas sudrimbu, nes realus pasaulis pernelyg mane nuvargino.
- Mane neramina tai, jog vis dažniau randu tave čia, - regiu tarpduryje stovinčią figūrą, kuri kalba žemu balsu. Žinoma, jog ten jis.
- Šiandien suvokiau vieną dalyką, - tariau, visiškai nekreipdama dėmesio į jo pasakytą pastabą man.
- Kokį? - paklausė.
- Kad aš, kitokia būdama, pavydžiu tiems, kurie priklauso tai masei. Nebūtinai pilkai, beje.
- Apie ką tu čia šneki? - nustebo jis ir žengė porą žingsnių manęs link.
- Šiandien tyliai stebėjau porą merginų. Jos turėjo ilgus, šviesius, lygius ir stebėtinai tiesius plaukus, skambius juokus ir turbūt jas mylinčius vaikinus. Nieko keisto, jog sėdėjau vieniša su savo trumpais, nušiurusiais plaukais ir mąsčiau, kad būtent aš esu ta keistuolė, nuolat prie kitų nepritampanti, nors ir nuoširdžiai besistengianti.
- Nedrįsk sakyti, jog esi vieniša, juk turi mane, galų gale, - tarsi pasipiktinęs tarė jis.
- Ne, neturiu, - šaltu ir abejingu balsu ramiai tariau.
Jis tylėjo. Ilgai.
- Tu net neįsivaizduoji, kaip stipriai mane mylėjo liūdesys, - po ilgos pauzės, suvokusi, jog jis gali dar ilgai ir nuobodžiai tylėti, tariau aš.
- O tu nežinai, kaip manimi žavėjosi nostalgija, - atsakė jis.
- Gali būti, jog nežinau, - sumurmėjau, žvelgdama į jį.
*
Vieną dieną, norėdama vėl pabėgti ir leisti savo sunkiai, purvinai sielai atsigauti, užėjau į apleisto sandėlio patalpą, kurioje stovėjo mano numylėtasis raudonasis fotelis, sustojau kaip įbesta.
Mano vietoje sėdėjo jis. Tačiau ne jo netikėta egzistencija ar atsiradimas anksčiau už mane nustebino mano protą. Mane greičiau šokiravo visai kiti dalykai, kuriuos tą akimirką išvydau.
Raudoname fotelyje sėdėjo vaikinas, o jo išbalusiu veidu viena po kitos riedėjo stambios, skaidrios ašaros.
- Neleisk man tapti vienu iš jų, - kartojo jis man lūžinėjančiu nuo ašarų balsu, kai tvirtai apkabinusi laikiau jo, drugio krečiamą, kūną iškankintą realybės ir jau nežinia kelintą kartą baisiausių randų bei niekaip negyjančių žaizdų išvagotą sielą.
Nereikėjo jam prasidėti su ta žiauria realybe, oi, nereikėjo...

Penki.

Jis ir vėl palūžo ir sulūžo. Ir man graudu į jį tokį žiūrėti: pajuodę paakiai, kažkokios baugiai tuščios akys, pernelyg atsikišę skruostikauliai. Jis man labiau priminė aplinkui slankiojančią vėlę, o ne gyvą, kvėpuojantį bei pilnai funkcionuojantį žmogų.
Štai kaip jį sužlugdė jo taip dievinama ir garbinama realybė. Ji visuomet stebinančiai žiauri savo pasekėjams.
- Mes ne tokie patys, - tariau žiūrėdama į tas klaikiai tuščias vaikino akis. Būtent ši bedugnė jo sielos veidrodžiuose mane ir baugino. Jis atrodė tarsi miręs. Dvasiškai.
Vaikinas nieko nesakė, tik bežadėmis akimis žiūrėjo į tuštumą už manęs. Buvau priklaupusi prie pat jo, laikiau suėmusi už abiejų rankų ir stengiausi vėl prikelti jo sielą, visą sužalotą, sugadintą ir įskaudintą dar vienam gyvenimui. Vieną kartą jau buvo pavykę, tačiau šį kartą, deja, jokio progreso tame nemačiau. Vaikinas tarsi netekęs amo sėdėjo ir vėpsojo priešais save. Pirmą sykį mano gyvenime, aš kažko gailėjausi. Ir gailėjausi ne šiai sau bet kokio individo, bet būtent jo. Tai visiškai nepriimtina mūsų jausmų, sielų ir mentalitetų idealogijoms.

Šeši.

- Galima šiandien būtų tyliai pakūkčioti? - paklausiau, visa drebėdama nuo šalčio. Mūsų menka slėptuvė buvo kiaurai košiama stipraus rudeninio vėjo, o aš buvau tik su plonyčiu megztiniu.
Vaikinas susikrimtęs žvelgė į mane - susirietusią ir nuo šalčio bei nepaaiškinamos sielos kančios tirtančią. Jis lėtai linktelėjo savo galvą ir mikliai išsinėręs iš savo juodos striukės, priėjęs prie manęs apgobė mano sušalusius pečius. Tą minutę, kai jo striukę pajutau ant savęs, pratrūkau ir apsižliumbiau kaip tikrų tikriausias mažas vaikas. Vaikinui neliko nieko kito  kaip stverti mane į savo glėbį ir pasistengti nors kiek nuraminti.
Ant raudonojo fotelio krito mano sūrios ir nuo skausmo karčios ašaros, palikdamos mažas, tamsias, apskritas dėmes.
Jam, lydint mane namo, visą sušalusią ir nusiminusią, užtinusiomis akimis ir su jo striuke ant pečių, aš taiga sustojau. paėjęs kelis žingsnius į priekį, jis sustojo ir sutrikęs atsigręžė į mane. Jo klausiamas žvilgsnis nutvilkė mano širdį. Pamatęs mano akyse vėl besitvenkiančias ašaras, jis greitu žingsnius priėjo ir vėl, jau  nežinia kelintą kartą šią dieną, stvėrė mane į savo didelį ir šiltą glėbį.
- Aš nežinau, kas man šiandien darosi, - lūžtančiu nuo raudojimo balsu ištariau, panirusi į jo plačią krūtinę, atsiduodančią jo kvepalais, kaip ir ta striukė, kurią tą momentą dėvėjau.
- Nieko tokio, juk pasitaiko, - ištarė tyliai ir paleido mane iš savo glėbio.
Pažvelgiau į jo akis ir kažkoks neaiškus katarsis pasiekė mano sielą. Jo išsiplėtusių vyzdžių akys spindėjo kažkokiu nesuvokiamu švelnumu ir ramumu. Tarsi tikrieji mano namai buvo jis, o ne tas pastatas, link kurio dabar ir keliavome.

Septyni.

- Būkime vieniši kartu. Galbūt tokiu būdu ilgiau išliksime jauni, - tariau jam, žvelgdama į jo nenusakomos spalvos akis, spinduliuojančias kažkokį nenusakomą paprastais žodžiais jausmą.
- Nežinau, kur tu ruošiesi, tačiau drįstu teigti, kad šalia tavęs turėtų atsirasti šiek tiek vietos dar vienai sulūžusiais sielai, - lengvai šyptelėjau, stebėdama, kaip jis pasiima savo juodą, aptrintą kuprinę.
Mano ištarti žodžiai kažkaip sugebėjo jį paveikti. Ūmai vaikinas atsisuko ir taip pat švelniai nusišypsojęs tarstelėjo:
- Aš niekuomet nepaliksiu tavęs, mano maža, sulūžusi siela.
Net pati nepajutau kaip ilgos kojos, smulkius žingsnius dėliodamos, nuvedė mane prie mano sielos gelbėtojo, o rankos tvirtai apsiraizgė aplink jo kaklą. Jutau jo rankas ant savo liemens ir pastebėjau, jog manęs visiškai netrikdo tas lietus už mūsų slėptuvės sienų ar tas bjaurus šiukšlių sluoksnis po mano kojomis. Tą minutę pats svarbiausias dalykas buvo mano rankose tiesiogine to žodžio prasme. Tas vaikinas, dievaži, buvo pats brangiausias dalykas gyvenime, kokį esu turėjusi, todėl nieko keisto, jog nenorėjau jo taip lengvai paleisti.
Man siaubingai reikėjo jo raminančio buvimo šalia, nes tik taip jausdavausi gyva ir realusis pasaulis, kurio iš tiesų neapkenčiau neatrodė toks baisus.
Juk turėjau jį, o jis turėjo mane.
*
Abu žygiavome paryčiais, nenustatyta kryptimi. Tiesiog klaidžiojome po mums abiems gerai pažįstamas apylinkes, abu tylėdami, tarsi tiek aš, tiek jis džiaugtumėmės ankstyvo ryto prietema, paslaptingu paros metu, kai diena po truputį keičia naktį.
- Mes turime vieną bendrą bruožą, - sumurmėjo jis, sudrumsdamas tą beveik šventą tylą.
- Kokį? - pasidomėjau ir atsisukusi nuliejau jį smalsiu žvilgsniu.
- Abu esame keistai įsimylėję naktį.
Šyptelėjau. Tikriausiai netyčia pamiršo paminėti ir tą faktą bei mūsų  panašumą, jog taip pat abu esame beviltiškai įsimylėję ir vienas kitą, ne tik naktį.
Tačiau nieko tokio, žmonių jausmai turi dar vieną bendrą bruožą - jie keičiasi labai greitai.

Aštuoni.

Šiandien - antroji Kalėdų diena, o mūsų slaptavietė liūdi, nes nei jis, nei aš ten nebesilankome. Realybė pavogė mūsų sielas bei širdis, kurios priklausė vienas kitam, įtraukė į gyvenimo sūkurį ir privertė nutolti nuo šios oazės, kurioje gelbėjomės ir bandėme atsigauti.
Nebebendraujame jau ilgą laiką, net nebematome vienas kito, todėl prisimindama tuos laikus, kai abu lankydavomės apleistame sandėlyje ir saugodavome savo sielas, protus ir širdis nuo išorinio pasaulio žiaurumo ir absurdiškumo. Dabar mums abiems liko tik nieko nesakanti tyla, kurios, bent jau aš neapkenčiau.
Ėjau ten nesitikėdama jo sutikti - juk vaikinas ten tikrai nesilanko. Čia tik man, naivuolei, taip norėjosi ten nueiti ir taip tikriausiai nuraminti savo supurvintą ir pavargusią sielą. Tačiau vis vien ta kvaila viltis, jog galbūt sutiksiu vaikiną ir galbūt mes netgi galėsime pakalbėti, buvo. Ir net nežadėjo niekur trauktis. Taip, vis dėlto norėjosi jį sutikti. Labai.
Taip gerai pažįstama patalpa su raudonuoju foteliu žiemos prieblandoje atrodė labai niūriai, o nostalgija, sumišusi su prisiminimais, tiesiog gniaužė kvapą.
Įsliuogiau į raudona medžiaga aptrauktą fotelį ir apžvelgiau patalpą. Darėsi lengvai graudu, todėl užmerkiau akis, kad neduokdie, iš akių neiškristų keletas išdavikių ašarų. Prisiminimų kamuojama, net nepajutau kaip užsnūdau.
Švelnus prisilietimas prie skruosto privertė atmerkti akis ir pažvelgti į mane supančią aplinką. Tačiau vietoje to, aš bukai įsispoksojau į tas akis, kurių niekaip nesumaišyčiau su svetimomis ir kurias pažinojau taip gerai, jog net graudu darėsi.
- Ką tu čia veiki? - nuaidėjo mano slogus ir pavargęs balsas.
Vaikinas tiesiog gūžtelėjo pečiais, stengdamasis apsimesti abejingu ir pasitraukė nuo manęs.
- Juk žinai, kad prieš mane visos tavo kaukės yra bevertės, - šyptelėjau ir pakilusi, tyliai priėjusi prie jo, švelniai suėmiau vaikiną už sveikai nuo šalčio nuraudusių skruostų, tarsi norėdama įrodyti nepaneigiamą tiesą savo žodžiuose.
- Tiesiog norėjau aplankyti vietą, kuri daug reiškia ir šiek tiek pakankinti save nostalgijoje.
Jo balsas buvo ramus, bet kažkas lyg ir nedavė jam sklandžiai kalbėti, nejaugi tas pats graudulys, kuris ir man buvo užėmęs kvapą?
- Seniai matėmės, - tariau atvirai žvelgdama į jo veidą, kuriuo lėtai praslinko nusiminimo šešėlis.

Devyni.

Po netikėto mūsų susitikimo, sugalvojome susitikti toje pačioje vietoje lygiai po šešių dienų - Naujųjų Metų vakarą.
Apie vienuoliktą valandą vakaro, aplinkui įžūliai sprogstant pernelyg ankstyviems fejerverkams, mindžiodama baltą sniegą, savo žieminiais batais, patraukiau link sandėlio. Naujieji Metai man visiškai nieko nereiškė. Man tai nebuvo nei kažkokia nauja pradžia, nei naujų tikslų užsibrėžimas. Aš tiesiog žinojau, jog man prieš akis dar vieneri metai, kuriuos teks kažkaip išgyventi. Niekada neteikiau perdėtai didelio dėmesio šiai šventei.
Vaikinas jau sėdėjo ant raudonojo fotelio.
- Labas, - nedrąsiai pasisveikinau.
Mačiau kaip jis linktelėjo galva ir prie lūpų priglaudė vyno butelio kaklelį.
-         Nori? - atkišo man butelį.
Gūžtelėjau pečiais ir paėmusi truktelėjau kelis didelis gurkšnius rūgštoko skysčio, kuris maloniai nubėgo gerkle žemyn.
- Taigi, ar esi pasiruošusi artėjantiems metams? - paklausė vaikinas, kai grąžinau jam atgal vyno butelį.
- O jiems reikia ruoštis? - abejingai paklausiau.
- Nežinau, - numykė vaikinas ir pavartė rankose vyno butelį.
- Tie Nauji Metai - tai tik dar vieni dvylika mėnesių, kuriuos turėsiu išgyventi.
- Iš kur pas tave tiek pesimizmo ir nihilizmo viskam?
- Čia ne pesimizmas, čia tiesiog realizmas.
- Įdomus požiūris.
- Po galais, - tariau ir priėjusi pagriebiau vaikiną už kairės rankos, - Geriau einam į lauką.
Jis net nesipriešino vedamas į lauką ir tiesiog klusniai ėjo iš paskos.
Šaltas oras perbėgos mano veidu ir aš tvirčiau suėmiau jo ranką. Juodas gruodžio dangus buvo išterliotas fejerverkų puokštėmis, aplinkui girdėjosi vien tik tie įkyrūs pokšėjimai.
- Galbūt tie Naujieji Metai ir ne toks jau blogas dalykas, - tariau žvelgdama į dangų.
Laikydamas mane už rankos, tarsi bijodamas, jog jei paleis aš imsiu ir pabėgsiu, kas būtų tiesiog kvaila, jis atsistojo šalia manęs ir linktelėjo galva.
- Man atrodo, jog vis dėlto aš myliu tave, - tariau ir nukreipiau akis nuo tamsaus dangaus į vaikiną, kuris šimtus kartų gelbėjo mane, o savo ruožtu aš jį traukiau iš egzistencinės krizės duobės.
- Po galais, man atrodo, aš taip pat myliu tave.
Štai kaip aš sutikau tuos prakeiktus Naujuosius Metus - vaikino, kurį mylėjau visus metus, tik bijojau tai garsiai ištarti jam, glėbyje, aplinkui sprogstant fejerverkams ir didžiuliam mėnuliui gruodžio danguje besijuokiant iš mūsų naivumo bei vaikiškumo.





14 komentarų: